Tobulėjant informacinėms technologijoms, ūkinei, finansinei ir kitai veiklai sparčiai persikeliant į elektroninę erdvę, elektroninėje erdvėje įvykdomų nusikalstamų veikų skaičius Lietuvos Respublikoje, kaip ir visame pasaulyje, nuolat auga, prognozuojama, kad ir toliau augs. Šios veikos yra itin latentiškos, jos vis sudėtingėja, jų tyrimas ir atskleidimas yra itin komplikuotas dėl išskirtinio nusikaltėlių profesionalumo ir gebėjimų maskuotis internete.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso BK XXX skyriuje išvardintų nusikalstamų veikų pagrindinis kėsinimosi objektas yra elektroninių duomenų ir informacinių sistemų saugumas: neteisėtas poveikis elektroniniams duomenims (pvz., tinklalapio „nulaužimas“, neteisėtas prisijungimas prie tinklalapio turinio valdymo sistemos ir elektroninių duomenų pakeitimas ar pašalinimas); neteisėtas poveikis informacinei sistemai (pvz.: DoS ir DDoS atakos prieš internetinius puslapius, tarnybines stotis. DoS (angl. Denial of Service) atkirtimo nuo paslaugos ir DdoS (angl. Distributed Denial of Service) paskirstyta atkirtimo nuo paslaugos atakos, kurių pagrindinis tikslas paveikti informacinę sistemą arba tinklą taip, kad kompiuterinės paslaugos taptų neprieinamos vartotojams, neteisėtas elektroninių duomenų perėmimas ir panaudojimas (pvz. Sodros, Vidaus reikalų ministerijos CDB duomenys, bankų neviešo pobūdžio informacija ir pan.), neteisėtas prisijungimas prie informacinės sistemos (pvz. prisijungimas prie svetimos elektroninės bankininkystės paskyros, elektroninės pašto dėžutės, Facebook, SKYPE, ICQ paskyrų, prisijungimai prie įvairių neviešo pobūdžio duomenų talpyklų, registrų ir pan.), neteisėtas disponavimas įrenginiais, programine įranga, slaptažodžiais, prisijungimo kodais ir kitokiais duomenimis (pvz. disponavimas kenkėjiška programine įranga, kuri renka klientų duomenis („Trojos arkliai“ – programinė įranga, turinti kenkėjiškų funkcijų ir besislepianti kitose programose; „keylogger“ – kenkėjiška programinė įranga, nežinant vartotojui fiksuojanti kiekvieną klaviatūros paspaudimą), taip pat neteisėtas disponavimas svetimų elektroninių paskyrų slaptažodžiais, prisijungimo kodais.

Šiuo metu vis aiškiau pastebima tendencija, jog minėto ar susijusio pobūdžio nusikalstamas veikas Lietuvoje vykdantys asmenys veikia ne pavieniui, o gerai organizuotose grupėse kartu su įvairiose pasaulio šalyse esančiais bendrininkais, kurių identifikavimas, kaip ir tokio pobūdžio nusikalstamų veikų ištyrimas, yra sudėtingas ir dažnai komplikuotas ne tik dėl nuolatinio nusikalstamų veikų padarymo priemonių, jų darymui svarbių technologinių resursų gausos, bet ir dėl teisinių problemų, susijusių tiek su tokios kategorijos veikų padarymo vietos nustatymu, tiek ir su kitų ikiteisminiam tyrimui reikšmingų duomenų (informacijos) gavimu iš trečiųjų šalių. Nuo šių nusikalstamų veikų nukenčia ne tik Lietuvos, bet ir užsienio fiziniai ir juridiniai asmenys. Pastaraisiais metais išaugo ir toliau daugėja nusikalstamų veikų, susijusių su internetiniu sukčiavimu, neteisėtu prisijungimu prie informacinių sistemų ir neteisėtu elektroninių duomenų perėmimui ir panaudojimu, kibernetinių atakų vykdymu prieš įvairias informacines sistemas.

Teisės aktai:

1. Budapešto konvencija dėl elektroninių nusikaltimų
2. Europos Tarybos pamatinis sprendimas dėl atakų prieš informacines sistema
3. Direktyva, kuria buvo pakeistas Europos Tarybos pamatinis sprendimas dėl atakų prieš informacines sistemas
4. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas
5. Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymas
6. Lietuvos Respublikos kibernetinio saugumo įstatymas